išbenkartėti

×išbenkartė́ti intr. išsigimti, išvisti: Išbenkartė́jo tos mano obelys, nė vienos doros nebeliko Brs. Mūsų kiaulės išbenkartė́jo, reiks jau kitą veislę taisytis Užv. \ benkartėti; išbenkartėti